Laisvi ir vaizduotės žaidimai

“`json
{“h1″:”Laisvi ir vaizduotės žaidimai vaikams”,”meta_title”:”Vaizduotės žaidimai ir laisvas žaidimas | Montessori Baldai”,”meta_description”:”Laisvo ir vaizduotės žaidimo žaislai vaikams nuo 1 iki 6 metų. Atviro naudojimo rinkiniai – mediniai blokeliai, audeklai – skatina kūrybą ir kalbą.”,”description”:”

Laisvas žaidimas ir vaizduotės žaidimas: dvi skirtingos funkcijos

Laisvas žaidimas – tai bet kokia veikla, kurią inicijuoja pats vaikas, be suaugusiojo nustatyto tikslo ar rezultato. Vaizduotės žaidimas yra jo pogrupis: vaikas kuria fikciją, vaidina vaidmenį, paverčia kubelį automobiliu. Abi sąvokos dažnai sutampa, bet ne visada. Vaikas, kuris krauna medinius blokelius bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, žaidžia laisvai – bet dar ne vaizduotės žaidimu. Tas pats vaikas, pavertęs blokelį telefonu, daro abu dalykus. Šis skirtumas lemia, kokie žaislai iš tikrųjų palaiko kiekvieną funkciją.

Ką moksliniai tyrimai sako apie simbolinį žaidimą

Simbolinis žaidimas – gebėjimas naudoti vieną daiktą kaip kito simbolį – paprastai atsiranda apie 16–18 mėnesių amžiaus. Jean Piaget jį apibūdino kaip vieną pirmųjų simbolinės funkcijos apraiškų, lygiavertę kalbos įsisavinimui. Levas Vygotskis, 1930-aisiais tyręs vaiko psichologiją, parodė, kad per vaizduotės žaidimą vaikas elgiasi šiek tiek viršydamas savo realias galimybes – jis tai vadino „artimiausia vystymosi zona”. 3 metų vaikas, žaisdamas virtuvėje, valdo veiksmų sekas, numato pasekmes, prisitaiko prie kintančių sąlygų. Vaizduotės žaidimai aktyvuoja tas pačias priekinės žievės sritis kaip planavimas ir emocijų reguliavimas – tai nėra prarastas laikas.

Nuo 3 iki 6 metų žaidimas tampa sociodramatinis: vaikai kartu kuria scenarijus, derasi dėl vaidmenų, palaiko bendrą fikciją. Šiame amžiuje materialioji aplinka turi tiesioginę įtaką žaidimų kokybei. Per daug žaislų su viena funkcija sumažina scenarijų trukmę ir sudėtingumą. Atviro naudojimo daiktai – audinio gabalas, mediniai žiedai, blokeliai – vaikui išlieka patrauklūs ilgiau, nes jis gali juos interpretuoti begalę kartų.

Montessori, Pikler, Steiner: trys skirtingos pozicijos

Maria Montessori, 1907 m. atvėrusi pirmuosius Case dei Bambini Romoje, struktūruotoje pedagoginėje medžiagoje vaizduotės žaidimams skyrė mažai vietos – ji teikė pirmenybę darbui su konkrečia realybe. Vėlesnės interpretacijos, ypač pritaikytos vaikams nuo 3 iki 6 metų, suteikė daugiau erdvės laisvam žaidimui. Svarbu tai suprasti renkantis ankstyvojo ugdymo priemones, nes pedagogų pozicijos skiriasi iš esmės.

Rudolfas Steineris vaizduotės žaidimus laiko 0–7 metų amžiaus laikotarpio centru. Steinerio-Waldorfo darželiuose žaislai yra sąmoningai neišbaigti: apdirbtas medžio gabalas gali tapti automobiliu, kūdikiu arba telefonu – priklauso nuo vaiko norų tą dieną. Emmi Pikler, vengrų pediatrė, 1946 m. Budapešto Lóczy institute formalizavusi laisvos motorikos metodą, tiesiogiai neapibūdino vaizduotės žaidimo teorijos, bet jos nesikišimo filosofija puikiai atitinka atviro naudojimo žaislų pasiūlą. Jean Decroly, belgų pedagogas, išvystęs Decroly metodą XX a. pradžioje, taip pat akcentavo, kad vaikas mokosi per prasmingą, savarankišką veiklą.

Keturi kriterijai vertinant laisvo žaidimo žaislą

• Atvirumo laipsnis: kiek skirtingų scenarijų vaikas gali sukurti? Masyvūs bukmedžio blokeliai, atitinkantys EN 71 standartą be dažų ant kontaktinių paviršių, siūlo praktiškai neribotų galimybių. Figūrėlė su įmontuotu garso mygtuku – beveik nulį.
• Kas veda žaidimą: ar daiktas siūlo kryptį ir tikslą? Jei taip – vaikas seka. Jei ne – vaikas kuria.
• Užsiėmimo trukmė: žaislas su dėlionimi baigiamas, kai dėlionė išspręsta. Atviras daiktas neturi žaidimo pabaigos.
• Atsparumas amžiui: 18 mėnesių vaikas tyrinėja audinį kitaip nei 4 metų, kuris juo žais dar kitaip būdamas 6. Geras laisvo žaidimo žaislas auga kartu su vaiku.

Vaizduotės žaidimai ir kalbos raida

Jerome Bruner 1983 m. dokumentavo tiesioginę sąsają tarp vaidmenų žaidimų ir naratyvinių gebėjimų ugdymo. Vaikai, reguliariai žaidžiantys vaizduotės žaidimus, anksčiau ir tiksliau vartoja laiko jungtukus – „ir tada”, „po to”, „nes” – ir registro keitimo formules: „padarykime taip, lyg…”. Tai nėra šalutinis poveikis: tai pagrindinis mechanizmas. Vaikas, sakantis „tu būsi mama, o aš – daktaras”, vienu metu valdo gramatines asmenis, socialinius vaidmenis ir fiktyvią laiko sampratą.

Tėvai, stebintys 3 metų vaiką žaidžiantį parduotuvę, gauna daugiau informacijos apie jo kalbos raidą nei iš bet kokios formalios vertinimo ataskaitos. Žaislai, palaikantys šį žaidimą – mediniai vaisiai ir daržovės, nedidelė viryklė, lėlė be elektroninių priedų – leidžia vaikui kurti naratyvą savo tempu ir savo taisyklėmis.

Žaislai pagal amžių: nuo 12 mėnesių iki 6 metų

Nuo 12 iki 18 mėnesių atsiranda pirmieji atidėto imitavimo epizodai: vaikas apsimeta skambinantis telefonu su bet kokiu daiktu, maitina pliušinį žaislą. Šiame amžiuje tinka realistiški, bet vaikui pritaikyti daiktai – maža medinė virtuvėlė, paprasta lėlė be elektronikos. Nuo 2 iki 3 metų scenarijai ilgėja. Virtuvėlė, lėlės namai be privalomų figūrėlių, įvairių spalvų audeklai leidžia vaikui pačiam kurti aplinką. Balansavimo rokeris šiame amžiuje tampa scenos detalė, o ne vien fizinės veiklos priemonė.

Nuo 4 metų svarbiausias tampa socialinis dramos žaidimas su bendraamžiais. Čia svarbiau erdvė nei konkretus žaislas: specialiai skirta, mažai apstatyta zona, kurią vaikai gali pertvarkyti pagal kiekvieną naują scenarijų. Montessori stebėjimo bokštai šiame kontekste virsta ne tik mokymosi priemone, bet ir žaidimų erdvės dalimi – vaiko aukštis leidžia jam dalyvauti suaugusiųjų kasdienybėje ir integruoti tai į savo scenarijus.

Laisvas ir vaizduotės žaidimas nėra žaislų kategorija – tai funkcija, kurią materialioji aplinka gali palaikyti arba apriboti. Pasirinkdami žaislą šiai kategorijai, renkate daiktą, kuris pasitraukia į antrą planą, kad vaikas galėtų išreikšti save.

“}