Imitacijos žaidimai ir persirengimai

Simbolinis žaidimas – kognityvinio vystymosi pagrindas nuo 18 mėnesių iki 6 metų

Imitacijos žaidimas nėra pramoga. Tai yra vyraujantis mažų vaikų nuo 18 mėnesių iki 6 metų mąstymo būdas. Levas Vygotskis savo 1930 m. darbuose parodė, kad simbolinis žaidimas – vaizduotis, kad lazda yra arklys, dėžė yra krosnelė, audinys yra burtininko apsiaustas – yra pagrindinė artimiausioji vystymosi sritis ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vaikas imituoja ne tam, kad kopijuotų: jis išbando vaidmenis, eksperimentuoja su socialiniais priežasties ir pasekmės santykiais ir plėtoja proto teoriją, t. y. gebėjimą priskirti kitiems žmonėms kitokias nei savo pačių psichines būsenas. Šis pažintinis šuolis yra dokumentuotas ir išmatuojamas nuo 3–4 metų amžiaus.
Kostiumai ir imitacinių žaidimų aksesuarai yra šios veiklos materialiosios priemonės. Jų kokybė ir pobūdis tiesiogiai įtakoja žaidimo turtingumą. Per daug detalus, per daug realistiškas kostiumas – pavyzdžiui, licencijuoti kostiumai su plastikiniais aksesuarais – nukreipia scenarijų į iš anksto parengtą scenarijų. Vaikas, persirengęs franšizės personažu, atkuria esamą istoriją. Vaikas, apsirengęs paprastu bordo audiniu ir kartonine karūna, sugalvoja savo istoriją. Tai nėra estetinis argumentas: tai dokumentais pagrįstas funkcinis skirtumas.

Imitacijos žaidimai ir pedagoginiai metodai: ką konkrečiai duoda Steiner-Waldorf pedagogika

Steiner-Waldorf pedagogika, kurią 1919 m. Štutgarte Rudolfas Steineris sukūrė Waldorf-Astoria fabriko darbininkų vaikams, vaizduotės žaidimus laiko svarbiausia ankstyvojo amžiaus vaikų veikla. Waldorf vaikų darželiuose naudojamos medžiagos yra sąmoningai neišbaigtos: dažyto šilko audinio gabalėliai, riešutų kevalai, neapdoroto medžio gabalėliai. Idėja nėra minimalizmas dėl minimalizmo, bet palikti formą atvirą, kad vaizduotė užpildytų tuštumą. Žalias audinys gali būti miškas, ežeras, veja ar paltas, priklausomai nuo situacijos. Tai vadinama aukštos vertės nebaigtu žaislu.
Priešingai nei Montessori, kuri 3–6 metų vaikams teikia pirmenybę tikslioms, savaime koreguojamoms, aiškiu tikslu pasižyminčioms sensorinėms priemonėms, Steineris akcentuoja laisvą fantaziją ir nestruktūruotą vaidmenų žaidimą. Šie du požiūriai nėra priešingi, jie atitinka skirtingus poreikius. Supratimas apie šį skirtumą padeda išvengti „Waldorf“ metodui pritaikytų priemonių pirkimo, jei jos neatitinka tikrosios šių žaislų paskirties.

Kostiumai: konkretūs atrankos kriterijai tėvams

Renkantis kostiumą 2–7 metų vaikui, reikėtų atkreipti dėmesį į penkis kriterijus:

Semantinis atvirumas: kapišonas be konkretaus motyvo leidžia daugiau scenarijų nei pilnas pirato kostiumas su kaukole ir kaulais. Paprastas virtuvės prijuostė labiau skatina vaizduotę nei prijuostė su „mažojo virėjo“ atspaudu.
Lengvas savarankiškas apsirengimas: 3 metų vaikas negali susitvarkyti su užtrauktuku nugaroje. Velcro lipdukai, gumos ir platūs juosmenys leidžia vaikui savarankiškai apsirengti, o tai tiesiogiai lemia spontaniško naudojimo dažnumą.
Tvirtos medžiagos: veltinis vilnas, storas medvilnė, šilko taftas – šios medžiagos atlaiko 200 skalbimų, priešingai nei trapios sintetinės medžiagos, kurios jau po trečiojo naudojimo pradeda pūkuotis. Europos standartas EN 71 dėl žaislų saugos taikomas ir kostiumams: patikrinkite, ar nėra virvelių aplink kaklą, skirtų vaikams iki 7 metų.
Universalumas: ugniagesio šalmas tinka tik vienam scenarijui. Plati skrybėlė gali būti kaubojaus, raganos, tyrinėtojo ar sodininko skrybėlė, priklausomai nuo to, kas ją nešioja.
Realistiškas amžiaus intervalas: 18 mėnesių vaikas imituoja su paprastais aksesuarais (telefonu, puodu, maišu). Sudėtingi kostiumai tampa aktualūs apie 3 metus, kai vaidmenų žaidimas su vaidmenų paskirstymu kitiems vaikams tampa struktūrizuotas.

Imitacijos žaidimų aksesuarai: virtuvėlė, virtuvė, įrankiai – tai, kas tikrai veikia

Mediniai virtuvės reikmenys – virtuvėlės, dirbtiniai maisto produktai, indai – yra vieni iš universaliausių simbolinio žaidimo priemonių. Jie spontaniškai atsiranda visose tiriamose kultūrose nuo 18 iki 24 mėnesių amžiaus. Vaikas, kuris „gamina maistą“, išbando priežastinį seką (pjausto, kaitina, patiekia), socialinį vaidmenį (maitintojas) ir kategorizavimą (maistas/ne maistas). Nuo 1950-ųjų metų masyvią buko arba liepos mediena yra standartinė medžiaga Waldorf dirbtuvėse: ji šilta liesti, atspari, be delaminavimo pavojaus, priešingai nei dažyta laku žemos kokybės fanera.
Sveikatos priežiūros reikmenys – stetoskopas, medicinos rinkinys, anatominė lėlė – tenkina kitą poreikį: padeda įveikti su sveikatos priežiūra susijusią nerimą. Vystymosi psichologijos tyrimai rodo, kad hospitalizuotiems arba operacijai besiruošiantys vaikai gauna naudos iš medicininių vaidmenų žaidimų, kurie padeda sumažinti jautrumą situacijai. Tai nėra anekdotas; tai naudojama klinikinėje vaikų psichologijoje.

Imitacijos žaidimai ir kalbos vystymasis: tiesioginis ryšys

Nepakankamai įvertintas faktas: vaidmenų žaidimai yra viena iš geriausių priemonių žodynui plėsti 3–5 metų amžiaus vaikams. Kai vaikas žaidžia parduotuvę, jis naudoja žodžius, kurių nenaudoja įprastame pokalbyje – „grąžinti grąžą“, „prekės nėra sandėlyje“, „klientas“ – kontekste, kuriame jie turi tiesioginę prasmę. Pediatrijos logopedijos tyrimai reguliariai rekomenduoja simbolinius žaidimus tėvams, kurių vaikai vėluoja išmokti išreikšti savo mintis, būtent todėl, kad pasakojimo kontekstas palengvina žodžių įsimenimą.
Lėlės ir lėlės čia atlieka specifinį vaidmenį: vaikas gali jas priversti pasakyti tai, ko pats nedrįstų pasakyti. Drovus vaikas arba vaikas, kuris patiria šeimos stresą, dažnai laisviau išreiškia save per lėlę. Šis distancijavimo mechanizmas yra dokumentuotas žaidimų psichoterapijoje (Axline, 1947; Winnicott, 1971) ir stebimas įprastame kasdieniame žaidime.

Kaip namuose organizuoti erdvę imitaciniam žaidimui

Emmi Pikler 1940 m. Budapešte, Lóczy institute, formalizavo parengtos aplinkos svarbą. Imitaciniam žaidimui tai reiškia keletą praktinių principų: vaikams pasiekiami kostiumai atvirame konteineriuje arba ant žemų kabliukų skatina spontanišką iniciatyvą. Atskirta žaidimų zona – net simboliškai, kilimėliu ar žema pakyla – vaikui parodo, kad ši erdvė yra jo. Žaislų keitimas – nepaliekant visų žaislų nuolat prieinamų – išlaiko susidomėjimą ilgą laiką ir skatina kūrybiškumą.
Suaugusieji neturi vadovauti simboliniam žaidimui. Jų vaidmuo, kaip aprašė Mildred Parten savo 1932 m. tyrimuose apie socialinio žaidimo etapus, yra leisti žaisti netrukdant: būti prieinamiems, bet nesikišti į scenarijų, nebent būtų aiškiai paprašyta. Tėvas, kuris „tobulina“ kartoninę pilį arba siūlo alternatyvų scenarijų, pertraukia procesą, kurį žaidimas turėtų palaikyti.