Laisvi ir vaizduotės žaidimai

Laisvas žaidimas ir vaizduotės žaidimas: dvi panašios sąvokos, dvi skirtingos realybės

Laisvas žaidimas – tai bet kokia veikla, kurią inicijuoja, pasirenka ir kontroliuoja pats vaikas, be suaugusiojo nustatyto tikslo. Vaizduotės žaidimas yra laisvo žaidimo dalis, kurioje vaikas kuria fikciją: jis paverčia vieną daiktą kitu, vaidina tam tikrą vaidmenį, sugalvoja istoriją. Abi sąvokos dažnai sutampa, bet ne visada. Vaikas, kuris krauna kubelius, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, žaidžia laisvai, bet ne vaizduotės žaidimu. Vaikas, kuris tą patį kubelį paverčia telefonu, daro abu dalykus. Šis skirtumas svarbus renkantis žaislus, nes abu veiklos tipai reikalauja skirtingų kognityvinių gebėjimų.

Ką moksliniai tyrimai sako apie simbolinį žaidimą nuo 18 mėnesių

Simbolinis žaidimas – „tarsi“ žaidimas – paprastai atsiranda apie 16–18 mėnesių, kai vaikas pradeda naudoti vieną daiktą, kad pavaizduotų kitą. Jean Piaget apibūdino šį gebėjimą kaip vieną iš pirmųjų simbolinės funkcijos pasireiškimų, kaip ir kalbą. Tai nėra atsitiktinis reiškinys: vaizduotės žaidimai aktyvuoja tas pačias priekinės smegenų dalies sritis, kaip ir planavimas bei emocijų reguliavimas. Levas Vygotskis, kurio 1930-ųjų darbai tebėra psichologijos vystymosi etalonas, parodė, kad simbolinis žaidimas sukuria tai, ką jis vadino spontaniška „artimiausia vystymosi zona“ – žaisdamas vaikas elgiasi šiek tiek viršydamas savo realias galimybes. 3 metų vaikas, žaisdamas virtuvėje, valdo veiksmų sekas, numato, prisitaiko. Tai nėra prarastas laikas.

Nuo 3 iki 6 metų vaizduotės žaidimai tampa sociodramatiniai: vaikai kartu kuria scenarijus, derasi dėl vaidmenų, palaiko bendrą fikciją. Būtent šiame amžiuje materialioji aplinka vaidina realų vaidmenį. Per daug žaislų, turinčių vieną funkciją (Marvel figūrėlės, su kuriomis galima sukurti tik vieną scenarijų), turinti erdvė sumažina scenarijų trukmę ir sudėtingumą. Atviro naudojimo daiktai – audinio gabalas, blokai, mediniai žiedai – žaidime išlieka ilgiau, nes vaikas gali juos interpretuoti begalę kartų.

Montessori, Pikler, Steiner: labai skirtingi požiūriai į vaizduotės žaidimus

Ne visos alternatyvios pedagogikos turi vienodą požiūrį į vaizduotės žaidimus, ir dažnai daroma klaida painiojant jų pozicijas. Montessori metoduose Maria Montessori, 1907 m. išleidusi knygą „Vaikų namai“, vaizduotės žaidimams struktūruotoje pedagoginėje medžiagoje skyrė mažai vietos. Ji teikė pirmenybę darbui su realybe. Vėlesnės interpretacijos, ypač Montessori metodika vaikams nuo 3 iki 6 metų, suteikė daugiau erdvės laisviems, nestruktūrizuotiems žaidimams.

Rudolfas Steineris, priešingai, vaizduotės žaidimus laiko 0–7 metų amžiaus laikotarpio centru. Steinerio-Waldorfo darželiuose žaislai yra sąmoningai neišbaigti ir neutralūs – apdirbtas medžio gabalas gali tapti automobiliu, kūdikiu, telefonu. Idėja yra ne aprūpinti per mažai, o neapriboti galimybių. Emmi Pikler, vengrų pediatras, 1940 m. Budapešto Lóczy institute formalizavusi laisvos motorikos metodą, tiesiogiai neapibūdino vaizduotės žaidimo teorijos, tačiau jos filosofija nesikišti į spontanišką žaidimą atitinka atvirų žaislų pasiūlą.

Kaip konkrečiai įvertinti žaislą, skirtą laisvam žaidimui

Keletas objektyvių kriterijų leidžia atskirti žaislą, kuris skatina laisvą žaidimą, nuo žaislo, kuris jį pakeičia:

Atvirumo laipsnis: kiek skirtingų scenarijų vaikas gali sukurti su šiuo daiktu? Rinkinio iš masyvių bukmedžio blokelių (atitinkančių EN 71 standartą, be dažų ant kontaktinių paviršių) galimybės yra beveik neribotos. Figūrėlė su įmontuotu garso mygtuku – nulinės.
Kas veda žaidimą: ar daiktas siūlo kryptį, sprendimą, tikslą? Jei taip, vaikas seka. Jei ne, vaikas kuria.
Užsiėmimo trukmė: vadinamasis „edukacinis“ žaislas su įmontuotu dėlioniu baigiamas, kai dėlionė išsprendžiama. Atviras daiktas neturi žaidimo pabaigos.
Atsparumas laikui: 18 mėnesių vaikas tyrinėja audinį kitaip nei 4 metų vaikas, kuris 6 metų amžiaus darys su juo kažką kita. Objektas auga kartu su juo.

Vaizduotės žaidimai ir kalbos raida: nepakankamai įvertintas ryšys

Jerome Bruner 1980-aisiais dokumentavo tiesioginį ryšį tarp vaizduotės žaidimų ir pasakojimo įgūdžių ugdymo. Vaikai, kurie reguliariai žaidžia vaidmenų žaidimus, turi platesnį naratyvinį žodyną – jie geriau įsisavina laiko jungtukus („ir tada“, „po to“, „nes“), registro keitimo formules („padarykime taip, lyg“) ir pasakojimo struktūras. Tai nėra vaizduotės žaidimo šalutinis poveikis, tai yra pagrindinis mechanizmas. Vaikas, kuris sako „tu būsi mama, o aš būsiu daktaras“, jau valdo gramatines asmenis, socialinius vaidmenis, fiktyvią laiko sampratą. Tėvai, stebėdami savo 3 metų vaiką, žaidžiantį parduotuvę, sužino daugiau apie jo kalbos vystymąsi nei iš bet kokios formalios ataskaitos.

Kokio amžiaus vaikams įvesti kokio tipo vaizduotės žaidimus

Nuo 12 iki 18 mėnesių atsiranda pirmieji atidėto imitavimo epizodai: vaikas apsimeta, kad skambina telefonu su bet kokiu daiktu, maitina pliušinį žaislą. Tinka realistiški, bet vaikui pritaikyti daiktai – maža medinė virtuvėlė, paprasta lėlė be elektronikos. Nuo 2 iki 3 metų scenarijai tampa ilgesni ir nuoseklesni. Virtuvėlė, lėlės namelis be privalomų figūrėlių, įvairių spalvų audiniai leidžia vaikui kurti savo aplinką. Nuo 4 metų amžiaus svarbiausias tampa socialinis dramos žaidimas su bendraamžiais. Šiame amžiuje svarbu ne tiek daiktas, kiek erdvė: specialiai skirta, mažai apstatyta zona, kurią vaikai gali pertvarkyti pagal savo scenarijus.

Laisvas ir vaizduotės žaidimas nėra viena iš daugelio žaislų kategorijų. Tai funkcija, kurią gali palaikyti arba apriboti materialioji aplinka. Pasirinkdami žaislą šiai kategorijai, pasirenkate daiktą, kuris pasitraukia į antrą planą, kad vaikas galėtų išreikšti save – o tai šioje srityje yra retesnė, nei atrodo.